Naujausios Lietuvos architektūros parodos "Žvilgsnis į save
2008-2009" finalinio renginio metu buvo apdovanoti geriausi per
2008-2009 metus Lietuvos architektų sukurti projektai.
Šiemet parodai Lietuvos architektai pateikė 229 darbus, iš
kurių tarptautinė žiuri atrinko 89, vertus būti kataloge ir
varžytis dėl apdovanojimų. Vėliau žiuri išrinko 15 realizuotų
objektų, kuriuos prieš nuspręsdami, kam atiteks apdovanojimai,
aplankė vietoje.
Penki pagrindiniai lygiaverčiai prizai "1/5 METRO"
skirti:
NAMAS DOMEIKAVOJE ("VILIUS
IR PARTNERIAI", arch. Vilius Adomavičius ir
Vida Vyšniauskienė)
Žiuri komentaras: Iš pirmo žvilgsnio namas
atrodo kaip iš dangaus į sklypą atsitiktinai "nuleistas"
objektas: nepaisant stiprios pastato architektūrinės idėjos,
tūris, atrodė, ignoruoja kontekstą ir sklypo charakteristikas.
Tačiau, apžiūrėjus pastatą realybėje, pasirodė, jog pirmasis
įspūdis buvo klaidingas. Visi sprendimai – ir vidaus, ir išorės
– yra tinkami ir savo vietoje, kruopščiai apgavoti (jaučiamas
architektų ir klientų glaudus bendradarbiavimas), išplanavimas
paremtas sklypo logika.
Taip pat dera įvertinti drąsaus gyvenimo būdo standarto
propagavimą: viršutinė sklypo dalis apžvelgiama iš gretimų namų.
Patraukli šlaito zona, kuri turi privatesnį charakterį, aktyviai
naudojama.
Mažajai architektūrai – stoginei-sandėliukui bei apžvalgos
tilteliui – architektai skyrė ne ką mažiau dėmesio kaip
pagrindiniam pastatui, ir ne bergždžiai: abu objektai, ypač
sandėliukas, pasižymi stipria, aiškia koncepcija, ir yra
tampriai integruoti į bendrą sklypo erdvinę sąrangą (pvz.,
sandėliukas pridengia namo terasą nuo kaimyninio sklypo pusės ir
formuoja lokalią erdvę).
Namo eksterjeras dengtas dirbtine medžiaga, tačiau tai
nemenkina idėjos, o, kaip tik, dera su drąsiais sprendimais. Be
to, po tūkstančio metų namas vis dar stovės kaip Lietuvos
architektūros apdovanojimų 2010 metais liudininkas.
SWEDBANK CENTRINĖ BŪSTINĖ VILNIUJE
("AMBRASO ARCHITEKTŲ BIURAS", arch.
Audrius Ambrasas, Vilma Adomonytė, Tomas Eidukevičius, Donatas
Malinauskas)
Žiuri komentaras: Naujo Vilniaus centro
dominantės architektūriniu, kompoziciniu sprendimu galima
abejoti, tačiau daug svarbiau nei įvaizdis yra pastato
integravimas į miestą ir tai, kaip kompleksas praturtina
Vilniaus viešųjų erdvių tinklą. Tai - pėsčiųjų pasažo pratęsimo
sprendimas, didžiulė multifunkcinė pirmo aukšto erdvė ir stogo
terasa. Pastarosios yra inovatyvus eksperimentas, kuris būtų
labiau vykęs, jeigu tarp abiejų būtų sukurta tiesioginė funkcinė
jungtis.
Stilobato architektūrinis-erdvinis sprendimas – išskirtinis
Baltijos regione: trys paviršiaus dimensijos yra ne tik
dekoracija išorėje, bet ir formuoja vidaus erdvę.
Paprastai bankai, kaip rodo Baltijos regiono miestų patirtis,
statydamos naujas būstines, paprastai yra vienos agresyviausių
ir miesto aplinkos kokybei abejingiausių įstaigų. Kalbant apie
Swedbank būstinę, galima pagirti ir klientą už netipišką požiūrį
į viešųjų erdvių formavimą.
Žiuri komentaras: Kompleksas subtiliai įterptas
į gamtinę aplinką, maksimaliai panaudojant miško ir ežero
kaimynystės privalumus, tačiau pernelyg nekeičiant
kraštovaizdžio. Pagrindinė jo vertybė – patrauklus skirtingą
atmosferą kuriančių lokalių ir bendrų erdvių scenarijus.
Komplekso architektūroje naudojamos dvi architektūrinės
kalbos – tradicinė ir šiuolaikiška – persipina tarpusavyje
palaipsniui, kvartale sukuriama skirtingų įvaizdžių seka.
Žiuri nuomone, pastatai, kurių architektūrinėje išraiškoje
matyti tamprios sąsajos su etnografine lietuviška architektūra,
yra labiau vykę, nei trys tūriai, išdėstyti aplink prūdą.
Tradicinio namo šlaitiniu stogu be karnizo archetipas
pasauliniame architektūros kontekste yra pernelyg
išeksploatuotas. Tačiau mažuosiuose poilsio nameliuose
sumodeliuotos patrauklios netikėtos erdvės (įėjimo pasažas už
ažūrinės sienos, nuo pašalinių žvilgsnių izoliuotos terasos),
įdomi jų išdėstymo ant prūdo kranto – lyg laikinai pabertų tūrių
– koncepcija.
Atskirų pastatų ir lokalių erdvių, architektūrinių detalių,
apdailos sprendimai nuosekliai paremti viena
erdvine-funkcine-estetine idėja, detalėms skirtas ne mažesnis
dėmesys, nei strategijai, todėl rezultatas - itin vientisas ir
kokybiškas.
Žiuri komentaras: Parodos tinklapyje
Suomijos ir Norvegijos ambasadų pastato ir skvero ansamblis iš
kitų projektų ypatingai neišsiskyrė, tačiau, aplankius objektą
vietoje, nustebino, kaip paprastomis priemonėmis buvo sukurta
patraukli miesto erdvė. Projekto urbanistiniai sprendimai Vakarų
Europos kontekste atrodytų natūralūs, tačiau Rytų ir centrinėje
Europoje vis dar yra retas ir išskirtinis reiškinys.
Kvartalo kompoziciją užbaigiantis ambasadų pastatas, mūsų
nuomone, yra šiuolaikiška vietinio urbanistinio konteksto
interpretacija ir kartu turi išreikštą skandinaviškos
architektūros įvaizdį, kuris duoda aiškią užuominą apie turinį.
Tačiau vertingiausia projekto dalis – skveras prieš pastatą,
papildantis šios miesto dalies viešųjų erdvių žemėlapį. Esami
medžiai išsaugoti ir integruoti į skverą, kuris yra ne tik
dekoracija-priedas prie pastato, bet yra funkcionuojanti, jauki
ir patraukli vieta miestiečiams patirti.
Galbūt skvero suformavimas prie pastato ir nėra vien tik „Embassy“
pastato autorių nuopelnas, tačiau tai nesumenkina rezultato
vertės, o taip pat patvirtina sėkmingą miesto, planuotojų ir
architektų nuoseklaus darbo sėkmę.
Žiuri komentaras: Paprastai poilsio
kompleksams parenkamos patrauklios vietos, kurios savaime yra
tam tikras aplinkos kokybės garantas, todėl architektui daug
paprasčiau pasiekti sėkmingą rezultatą be didelių pastangų. Šiuo
atveju buvo kitaip: sklypo lokacija netoli ežero nebloga, tačiau
privalumai – ne tokie akivaizdūs. Todėl architektų darbas ypač
vertas pripažinimo: jiems pavyko maksimaliai išnaudoti
kraštovaizdžio, reljefo potencialą, kompleksą nepriekaištingai
įkomponuoti į natūralią aplinką.
Nors pastatas, kaip ir visi, turi „paradinį“ ir nepagrindinį
fasadus, jis patrauklus iš visų pusių, fasadai yra skirtingi
sprendimų, ne kokybės prasme. Erdvės tarp tūrių ir aplink juos
įdomios, įvairios ir subtiliai suformuotos.
Architektūrinė komplekso koncepcija aiški, efektyvi, dėl
savito architektūros nuosaikumo objektą galima vadinti
racionalios Lietuvos užmiesčio architektūros pavyzdžiu. Net
neskoningas interjeras ir nederantys kraštovaizdžio
architektūros elementai (kas buvo ne architektų sprendimų
galioje) iš esmės nepakenkė stipriai architektūrinei
koncepcijai.
Žiuri komentaras: Idėja skaidyti stambų objektą
į kelias erdves / tūrius nebenauja, tačiau Palangoje pritaikyta
sėkmingai – komplekso tūriai pritampa prie smulkaus urbanistinės
aplinkos mastelio, tarp atskirų segmentų sukuriamos patrauklios
lokalios erdvės.
Vidaus ir gatvės erdvių vizualiniai (pro įstiklintas
plokštumas) ir funkciniai ryšiai integruoja kompleksą į miesto
struktūrą, jis netampa uždaru klasteriu.
Kiekvieno apartamento funkcinis zonavimas, erdvių
organizavimas apgalvotas ir logiškas. Būstų išplanavimas
nesikartoja, kas suteikia jiems individualų charakterį.
Itin aukšta projekto įgyvendinimo - nuo bendrų sprendimų iki
detalių - kokybė.
Deja, architektūros kalba nėra nuosekli ir gryna: komplekso
erdvinė sąranga ne visiškai atitinka vidaus struktūrą ir
funkcijų paskirstymą. Horizontaliame tūryje įstiklintomis
sienomis, kuris vizualiai suvokiamas kaip atskiras “vilas”
jungiantis elementas, skirtas lankytojų pasisikirstymui, taip
pat įrengti apartamentai. Poetinės architektūrinių sprendimų
nuorodos į pajūriui būdingus elementus – naivios ir pernelyg
tiesiogios.
Žiuri komentaras: Tarpukariu gimusi idėja
suformuoti aikštę tarp dviejų šventovių, taip jas sujungiant į
vieną kompleksą projekte įgyvendinta sukuriant harmoningą
santykį tarp monumentalumo (erdvės dydžio ir grandiozinių
religinių renginių masto) ir smulkaus mastelio (esamos
urbanistinės aplinkos, kasdienio gyvenimo ir idividualios
religinės patirties).
Humanišką mastelį erdvei suteikia informacinio centro
pastatas, skulptūros ir pastogės. Vientisa aikštės danga,
mažosios architektūros elementų išdėstymo schema pabrėžia ryšį
tarp bažnyčios ir koplyčios. Tačiau pastogės ties Švč. Mergelės
Marijos gimimo bažnyčios įėjimu architektūrinio sprendimo kokybė
neadekvati aikštės svarbai, statinys ardo vizualinį ryšį tarp
abiejų šventovių. Analogiškai Marijos radijo kiosko vieta
suvokiama kaip kliūtis ansamblio kompozicijoje.
Piligrimų informacinis centras pasižymi puikiai organizuota
vidaus struktūra, tūris sklandžiai integruotas į šlaitą.
Žiuri diskusijas sukėlė skirtumas tarp projekto ir
įgyvendinto rezultato. Aikštės skaidymas – šoninių praėjimų
atskyrimas – susilpnina konceptualios impozantiškos erdvės
efektą. Svarstant kapinių prie Švč. Mergelės Marijos
apsireiškimo koplyčios iškėlimo klausimą (kas būtina, norint
baigti formuoti aikštę), žiuri nuomonės išsiskyrė. Viena nuomonė
– kad nepratęsiant aikštės iki koplyčios, projekto koncepcija
nebus įgyvendinta išvis.
Kita nuomonė – kad kapinių nebūtinas iškėlimas būtų
dogmatizmo pavyzdys, devalvuojantis individualios religinės
patirties svarbą masinės patirties atžvilgiu. Fizinės ašies,
įgyvendintos tarp kapinių ir senosios bažnyčios, parametrai yra
pakankami suvokti erdvinę koncepciją ir sukurti monumentalią
atmosferą. Tačiau, tokiu atveju, trūksta architektų reagavimo į
susiklosčiusią situaciją: aikštės “nepabaigimas”, galėjęs įgauti
simbolinį krūvį (jį įprasminus architektūriniais sprendimais),
nėra apgalvotas, todėl atrodo atsitiktinis.
Žiuri komentaras: Šio projekto apdovanojimas
nereiškia, kad kiti projektai buvo silpnesni. Tiesiog
dažniausiai neįmanoma lyginti realizuotų ir nerealizuotų
projektų, kadangi neįmanoma prognozuoti, kokia bus realizacija.
„Namo optimistui“ atveju vienintelis svarbus dalykas yra stipri
koncepcija. Žinoma, būtų įdomu pamatyti projektą realizuotą,
tačiau idėja aiški ir dabar, ji išliktų net realizacijos metu
keičiant tam tikras detales.